Susiduriant su skausmo gydymu, neretai kyla klausimų dėl paskiriamų metodų efektyvumo. Nors medicinos pažanga nuolat tobulėja, kai kurie gydymo būdai, deja, vis dar parenkami be individualaus požiūrio į pacientą. Ypač vyresnės kartos specialistai gali ne visuomet įvertinti šiuolaikinių reabilitacijos metodų privalumus ir skirti standartinius sprendimus, kurie ne visada būna veiksmingi. Natūralu, kad pacientams kyla klausimas – kodėl taikomas gydymas, kuris neduoda rezultatų? Kartais atrodo, kad susiduriame su užburtu ratu: pacientas grįžta po kelių mėnesių su tais pačiais simptomais, o jam vėl paskiriamos tos pačios procedūros. Į šį klausimą atsakyti negaliu – turiu per mažai galios.

“ Galbūt, jei valstybinės institucijos labiau atsižvelgtų į pacientų individualius poreikius ir užtikrintų kokybišką, mokslu pagrįstą gydymą, reabilitacijos sistema taptų efektyvesnė ir suteiktų ilgalaikę naudą žmonių sveikatai ”

Pagrindinės reabilitacijos klaidos, kurios lemia, jog valstybinėse įstaigose negaunate efektyvių rezultatų

Vienas dažniausių gydymo būdų – mankšta. Kaip specialistė, tikrai palaikau aktyvų judėjimą kaip vieną efektyviausių būdų stiprinti raumenis ir gerinti būklę. Tačiau svarbu, kokiomis sąlygomis ji atliekama. Dažnai skiriamos grupinės mankštos, kuriose dalyvauja daugybė pacientų, turinčių panašius simptomus, pavyzdžiui, nugaros skausmą. Tačiau nors simptomai gali atrodyti vienodi, jų priežastys gali būti skirtingos. Net jei visiems diagnozuota išvarža juosmeninėje dalyje, jų pobūdis gali skirtis: išvaržos dydis, kryptis, slankstelių lygmens ypatumai gali veikti skirtingas nervų ir raumenų grupes. Tai reiškia, kad tas pats pratimų kompleksas vienam žmogui gali būti naudingas, o kitam – net pabloginti būklę. Todėl labai svarbu, kad mankšta būtų parenkama individualiai ir atliekama prižiūrint specialistui, kuris gali įvertinti, kaip organizmas reaguoja į fizinį krūvį. Jei po mankštos jaučiate didesnį skausmą ar diskomfortą, galbūt netgi atsirado naujų simptomų, tai gali būti ženklas, kad pratimai nebuvo tinkamai pritaikyti jūsų būklei. Todėl rekomenduojama rinktis individualias treniruotes arba specialistų priežiūrą, kad būtų užtikrinta maksimali nauda ir išvengta papildomų sveikatos problemų.

Kita opi problema, nereikalingas vaistų skyrimas. Dažnai pacientams skiriami vaistai, kurie tik laikinai slopina simptomus, tačiau neturi jokios įtakos pačiai problemos priežasčiai. Pavyzdžiui, dažnai skiriami vaistai, tokie kaip Skudex ar Lyrica, veikia centrinę nervų sistemą – jie slopina smegenų gebėjimą jausti skausmą ir gali sukelti apsvaigimo jausmą. Tačiau svarbu suprasti, kad šie vaistai negina pagrindinės skausmo priežasties, o tik maskuoja simptomus. Be to, ilgalaikis tokių vaistų vartojimas gali sukelti organizmo pripratimą, todėl su laiku norint pasiekti tą patį poveikį, gali prireikti didesnių dozių. Dėl šios priežasties vaistai turėtų būti laikina pagalba, o pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas gydymui, kuris sprendžia problemos esmę.

Dar viena didelė priblema – pati reabilitacijos protokolo struktūra. Vienas iš pagrindinių reabilitacijos efektyvumo iššūkių – netinkamai sudaryta procedūrų trukmė ir intensyvumas. Moksliniai tyrimai aiškiai parodo, kad skausmo mažinimui skirtos procedūros turi būti pakankamos trukmės, kad pasiektų optimalų terapinį poveikį. Tačiau praktikoje dažnai skiriamos per trumpos procedūros, kurios nesuteikia ilgalaikių rezultatų. Pavyzdžiui, transkutaninė elektrinė nervų stimuliacija (TENS), plačiai naudojama skausmo malšinimui, yra efektyvi tik tada, kai taikoma pakankamai ilgai. Tyrimai rodo, kad 15 minučių trukmės TENS procedūra gali sumažinti skausmą vidutiniškai 29,2 %, tačiau optimaliausia šios terapijos trukmė yra nuo 25 iki 30 minučių. Panaši situacija pastebima ir kitose reabilitacijos srityse. Po stuburo operacijų dažnai taikomos ultragarsinės terapijos ar fonoforezės procedūros, kurių trukmė siekia 10–15 minučių, o visas gydymo kursas apima 10–15 procedūrų. Vis dėlto, jei procedūros trukmė per trumpa, poveikis gali būti minimalus. Tai kelia klausimą – ar 8 minučių trukmės procedūros tikrai gali užtikrinti reikšmingą gydomąjį efektą Masažo trukmė taip pat turi didelę reikšmę skausmo mažinimui ir kraujotakos aktyvavimui. Tyrimai rodo, kad ūminio skausmo atvejais efektyviausia masažo trukmė yra 30–60 minučių, atliekant procedūras 2–3 kartus per savaitę. Lėtinio skausmo atveju ilgalaikis, reguliariai atliekamas masažas yra būtinas. Trumpesni, iki 15 minučių trukmės masažo seansai yra nepakankami, kad sukeltų reikšmingą terapinį poveikį.

Dar viena labai didelė problema – reabilitacijos laukimo laikas. Esu girdėjusi nę kartą, jog po stuburo išvaržos operacijos, žmogus yra priverstas laukti 3 – 4 mėnesius reabilitacijos, nes nėra vietų. Čia iškelsiu dvi didžiausias problemas tai – užimtumas ir laukimo trukmė. Pagrindinės problemos, kurias sukelia reabilitacijos atidėjimas yra:

Raumenų silpnėjimas ir atrofija. Ilgą laiką nejudant ar vengiant fizinio krūvio, stuburą stabilizuojantys raumenys silpsta, o tai gali sukelti: nugaros nestabilumą, didinantį pakartotinės išvaržos riziką; Padidėjusį skausmą dėl per silpnų raumenų ir netaisyklingos laikysenos.

Randinio audinio formavimasis ir sąaugos. Jei nėra ankstyvos reabilitacijos, operuotoje vietoje gali formuotis pernelyg didelis randinis audinys, kuris: Ribos stuburo judesių amplitudę; Gali spausti nervines struktūras ir sukelti skausmą; Apsunkins tolimesnę reabilitaciją, nes mobilumo atstatymas taps sudėtingesnis.

Judesių baimė ir netaisyklingi kompensaciniai mechanizmai. Pacientai, ilgai vengdami judėjimo dėl skausmo baimės, gali nesąmoningai formuoti netaisyklingus judesių įpročius, dėl kurių: Didėja krūvis sveikiems stuburo segmentams, sukeldamas antrinius pažeidimus; Gali atsirasti kitų sričių (pvz., klubų, kelių, pečių) skausmai dėl netaisyklingos laikysenos ir biomechanikos.

Sulėtėjusi kraujotaka ir sumažėjusi medžiagų apykaita operuotoje vietoje. Fizinis aktyvumas po operacijos yra būtinas tam, kad: Pagerėtų kraujotaka ir deguonies tiekimas į pažeistus audinius; Paspartėtų gijimas ir sumažėtų uždegimas; Būtų išvengta sąstingio ir uždegiminių procesų raidos.

Ilgalaikis skausmas ir lėtinio skausmo sindromas. Dėl vėluojančios reabilitacijos gali susiformuoti lėtinis skausmo sindromas, kuris: Blogina gyvenimo kokybę; Gali pareikalauti ilgalaikio medikamentinio gydymo, kuris sukelia šalutinius poveikius; Sukelia emocinį stresą, kuris gali dar labiau sustiprinti skausmo pojūtį. 

Ankstyva, tinkamai suplanuota ir individualiai pritaikyta reabilitacija yra būtina norint išvengti komplikacijų, atkurti funkcionalumą ir sumažinti pakartotinių stuburo problemų riziką. Kuo ilgiau atidedama reabilitacija, tuo sunkesnis ir ilgesnis tampa atsigavimo procesas.

Jei pacientams būtų skiriama kokybiška ir efektyvi reabilitacija, atitinkanti jų individualius poreikius, būtų galima išvengti užburto rato, kai žmonės nuolat grįžta siekdami bent trumpalaikio pagerėjimo. Tinkamai suplanuotas ir nuosekliai įgyvendintas reabilitacijos procesas ne tik sumažintų skausmą bei atkurtų funkcionalumą, bet ir užtikrintų ilgalaikius rezultatus, mažindamas pakartotinės medicininės pagalbos poreikį. Tai ne tik pagerintų pacientų gyvenimo kokybę, bet ir sumažintų sveikatos sistemos apkrovą, nes efektyvus gydymas sumažintų pakartotinių vizitų ir nereikalingų procedūrų skaičių.

Įvertinus šiuos duomenis, tampa akivaizdu, kodėl dabartinės reabilitacijos procedūros dažnai neduoda ilgalaikių rezultatų arba jų poveikis būna labai trumpalaikis. Svarbiausias klausimas – ar žmogus, kuris visą gyvenimą moka mokesčius ir prisideda prie sveikatos apsaugos sistemos, neturi teisės į veiksmingą ir kokybišką gydymą, kuris užtikrintų ilgalaikę gerą savijautą? Reabilitacijos procesas turi būti ne formalumas, o reali pagalba pacientui, pritaikyta individualiai jo būklei ir poreikiams.